DI neturi „žmogiško prisilietimo“ – ir būtent tokia jo esmė

Vis dažniau diskutuojama, kad dirbtinį intelektą galima atpažinti, nes jo tekstams ar vaizdams trūksta žmogiško prisilietimo. Manau, ši kritika nesupranta tikrosios technologijos prigimties. DI nereikėtų vertinti pagal žmogaus amato standartus. Žmonės tradiciškai kuria individualiai: teisininkas rašo procesinį dokumentą, žurnalistas – straipsnį, amatininkas ką nors pagamina rankomis. DI priklauso kitai paradigmai – masinei intelektinio darbo gamybai. Įsivaizduokite rankomis pagamintą karietą, kurioje kas nors įmontuoja pirmą gamyklinę detalę. Iš pradžių ji gali atrodyti keista ir netobula. Kritikai galėtų sakyti, kad karieta prarado savo savitumą. Bet procesas tuo nesustos. Netrukus bus gaminama daugiau detalių, o galiausiai visa karieta bus pagaminta automatiškai. DI reiškia tokį patį perėjimą – nuo rankinio intelektinio darbo prie pramoninio masto žinių gamybos. Tikrasis cunamio efektas ateis, kai DI sistemos pradės bendrauti su kitomis DI sistemomis, kurdamos viena kitai tekstus, kodą ir sprendimus. Tuomet nebebus svarbu, ar DI turi „žmogišką prisilietimą“.