Kodėl teisininko profesija išnyks (ir kodėl tai gerai)

Manau, kad mums pažįstama teisininko profesija žlunga ne dėl dirbtinio intelekto. Ji žlunga todėl, kad visada buvo neefektyvi sąsaja.

Teisininkai egzistavo ne todėl, kad teisė sudėtinga. Jie egzistavo todėl, kad informacijos trūko, prieiga buvo uždara, o kalba naudota kaip ginklas.

Šiandien nė viena iš šių prielaidų nebegalioja. Teismų sprendimai vieši. Teisės aktai skaitmeniniai. Dėsningumus galima išmatuoti. Rezultatus galima statistiškai prognozuoti.

Lieka ritualas.

Klientui nereikia teisininko. Klientui reikia atsakymo. Ne pokalbio. Ne autoriteto. Ne apmokamos valandos. Atsakymo: kas įvyks, su kokia tikimybe, už kokią kainą ir kokios yra alternatyvos.

Viską, ką galima išreikšti taisyklėmis, precedentais ir tikimybėmis, galima automatizuoti. O didžioji dalis teisinio darbo būtent tokia.

Nepatogi tiesa tokia: jei teisinį sprendimą galima paaiškinti, jį galima užkoduoti. Jei jį galima užkoduoti, žmogus tarpininkas tampa neprivalomas.

Tai nereiškia, kad išnyksta teisingumas. Tai reiškia, kad išnyksta paslaptingumo aura.

Teisės ateitis nėra „DI padedami teisininkai“. Tai laikina iliuzija. Ateitis – teisė kaip infrastruktūra: aprašote situaciją, o sistema skaidriai ir akimirksniu pateikia rezultatus, rizikas, citatas ir strategijas.

Teisininkai neišnyks kaip žmonės. Jie išnyks kaip privaloma profesija. Išlikusieji nustos pardavinėti laiką ir pradės projektuoti sistemas.

Kiti gins tradiciją, etiką ir „žmogiškąjį sprendimą“, kol klientai supras, kad sprendimas be duomenų tėra nuomonė.

Mes netobuliname teisininko profesijos. Mes darome ją nebereikalingą. Ir tai yra pažanga.